Berno aviganis (Berno Zenenhundas)

                              Mūsų praktiniai pastebėjimai
Jei jau susiruošėte pažiūrėti Berno zenenhundų šuniukų – tai greičiausiai vieną jų tikrai įsigysite. Dar neteko sutikti abejingų šiems mažiems lepečkojams. O jei į apžiūrą dar pasiimsite ir vaikus – susitaikykite su piniginės suplonėjimu! :)
Įsigiję savo pirmąjį Berno zenenhundą Shardonnet nesigailėjome nė minutės. Šuniukas išties nuostabus! Jis labai mėgsta žaisti, ypač su vaikais, tačiau tuo pat metu yra ir ne per judrus. Gyvendamas dideliame kieme, mūsiškis ne visada noriai eidavo pasivaikščioti. O kam? Juk ir taip galima pasibėgioti kada nori, tai kodėl reiktų taikytis prie šeimininko įgeidžių? Žinoma, vėliau noras pasivaikščioti vis stiprėjo, todėl maždaug nuo keturių mėnesių amžiaus jis su džiaugsmu „palaikydavo kompaniją“ šeimininkui.
Vienas iš pastebėjimų – Berno zenenhundų šuniukai kiek jautroki. Pabartas šuo labai nusimena, įsižeidžia ir gali „nebendrauti“ su šeimininku net ilgesnį laiką. Kadangi prieš tai auginome vokiečių aviganį, mums buvo neįprasta tokia reakcija. Būti uždaromas voljere „bernas“ iš pradžių taip pat labai nenorėjo, jautėsi (arba vaizdavo) nepaprastai įsižeidęs. Todėl pradžioje mes nusprendėme pratinti ir uždarinėti į voljerą tik keletui valandų, tam kad nebūtų problemų, pvz. kai atvyksta svečiai. Tačiau vėliau šuo prie voljero priprato ir kai reikia jame pasilieka. O šiaip daugiausiai jam leidžiama bėgioti palaidam. Berno zenenhundas be galo nori bendrauti. Jam tiesiog gyvybiškai svarbu “dalyvauti” pokalbyje, būti kartu su žmonėmis. Tačiau jis per daug neįkyri, dažniausiai ramiai guli šalia.
Paaugęs mūsų šuo pasidarė pakankamai sargus, be šeimininko į kiemą nieko neįleidžia. Tačiau kai pasakome, kad čia "savi" - tampa didžiausiu svečių draugu :) Būdinga daugeliui berno zenenhundų poza - prieina ir atsisėda ant žmogaus kojos. Matyt taip jam reikia jausti betarpišką ryšį su žmogumi :)
Dresūrai Berno zenenhundas pasiduoda labai lengvai, komandas įsisavina greitai. Tačiau šis šuo mėgsta patinginiauti.
Ėda labai noriai, maisto norma dingsta tiesiog per keletą sekundžių. Kiek teko girdėti iš kitų Berno zenenhundų augintojų – reikia atsargiau elgtis su maisto kiekiais, neperšerti šuns. Vis dėlto, juk tai didelis ir sunkus šuo, o šuniukui augant ir greitai didėjant kūno svoriui sanariai dar nėra pasiruošę atlaikyti tokį krūvį. Patyrę augintojai pataria neleisti šunukiui laipioti laiptais, šokinėti per dideles kliūtis. Šie šunys dažnai kenčia nuo įgimtos klubo sąnario displazijos, todėl rinkitės tik šuniuką su kilmės dokumentais. Griežti veisimo reikalavimai smarkiai sumažina šią riziką. Be to, tik šuniukų kilmės dokumentai yra garantija, kad šuo visiškai atitiks Berno zenehundų veislę - tiek savo išvaizda, tiek elgesiu ir charakteriu.

Bendra informacija apie Berno zenenhudus (surinkta iš įvairių šaltinių)
 
Kai kalbama apie šveicarų šunų veisles, dažniausiai minimi senbernarai, o Berno piemenų šunys prisimenami daug rečiau. Jie vadinami Berno kalnų šunimis, šveicarų aviganiais arba “bernais”. Amerikos žemyne juos kartais šaukia “Swiss Sentinel” (šveicarų sargybinis). Darbštūs, gražūs, ištikimi žmogaus pagalbininkai, prireikus, net vaikų auklės, o kažkada – ūkių darbininkai…

“Sūrininkai”. Dauguma Vakarų Europos stambiųjų šunų veislių kilo iš molosų - juos su savimi į karo žygius ėmė romiečių legionai. Poruodamiesi su įvairių kraštų vietiniais šunimis, molosai suformavo daug naujų veislių. Molosų kraujas teka ir Berno piemenų šunų gyslomis. Šiuos šunis viduramžiais Šveicarijoje veisė vienuoliai bei didikai.
XV-XVI amžiuje Alpių priekalnėse valstiečiai ėmė auginti daugiau galvijų, kuriuos prižiūrėti padėdavo aviganiai. Laikui bėgant, ūkininkai iš kitų aviganių vis dažniau pasirinkdavo Berno zenenhundus (pavadinimas kilo iš vokiško sennen – Alpių pievos). Jie ganė bandas vešliose vienuolijų arba vietos kunigaikščių pievose. Ginti bandą vingiuotais kalnų takeliais, saugoti ją nuo plėšrūnų, padėti piemenims galėjo tik labai paklusnūs ir ištvermingi šunys. Kopdami į kalnus, pagalbininkais piemenys pasirinkdavo stiprius patinus, o ūkiuose likusias kalytes sunaikindavo. XIX amžiuje šveicarų ūkiuose tebuvo dešimt procentų Berno zenenhundų kalių - iškilo grėsmė veislei. Kai 1892 m. kinologas Francas Šertenlaibas ieškojo geros šunų porelės, kad atgaivintų veislę, sugaišo daug laiko – jų nebebuvo visame Berno kantone.
Slėniuose pradėjus statyti sūrines, vėl prireikė didesnio šunų būrio. Tada Berno zenenhundai įgijo antrąją “profesiją” – traukdavo vežimukus su pieno bidonais į pienines, pristatydavo į turgų didžiules sūrių galvas. Kinkomieji šunys patempdavo net 100 kilogramų! Sakoma, kad Berno piemenų šunys keliavo balto pieno takais ir todėl neišnyko.
1981 metais gyvūnų globos organizacijų reikalavimu uždrausta kinkyti silpnesnius šunis arba nėščias bei maitinančias kales.
1913 m. pirmieji Berno piemenų šunys įregistruoti Šveicarijos šunų kilmės knygoje, o 1963 m. šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija ir suteikė 45A numerį.
“Bernai” turi daug bendrų bruožų su senbernarais, niūfaundlendais, rotveileriais.
Nuo 1930 metų Berno zenenhundai paplito po visą pasaulį, o į Lietuvą dvi šios veislės kalytės atkeliavo prieš dešimtmetį iš Vengrijos.

          Šiandieninės pareigos
 
Berno piemenų šunys pasitelkiami gelbėjimo ir kitose tarnybose, nes yra ištvermingi, šoklūs ir turi jautrią uoslę. Jie greitos reakcijos, stiprūs, neagresyvūs, gerai sutaria su kitais naminiais gyvuliais. “Bernams” labai patinka didelė erdvė, jie mėgsta judėti. Kartais šveicarų ūkiuose jie dar gano galvijus. Labiausiai vertinamas jų geras būdas ir prieraišumas. “Bernai”– sodybos ir šeimos šunys.
Įžymus šveicarų kinologas profesorius Albertas Heimas rašė: “Įgimta zenenhundų savybė – noras mokytis, pasinaudokite šiuo bruožu”. “Bernams” reikia aktyvaus, sportiško režimo. Jaunam šuniukui negalima leisti dominuoti, o jo auklėjimą palikti savieigai. Dresuoti zenenhundai yra paklusnūs ir sargūs, tačiau jiems būtina tvirta šeimininko ranka.
Geras bei draugiškas zenenhundas labai atidžiai stebi, kokie nepažįstamo žmogaus ketinimai – jis visada pasirengęs ginti šeimininką. Zenenhundas saugo ne daiktus, o teritoriją ir joje esančius objektus.
Kaip buvę aviganiai ir galvijų varovai, Berno zenenhundai ir šiandien yra uolūs, mėgstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai - Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Berno zenenhundas yra daug jaukesnis, panašus į lokį - dėl stambesnės kūno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugiją! Nereikėtų apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbiniai šunys, geriausiai jaučiasi kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės - antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti.