Jorksyro terjeras

Jorkšyro terjeras – dekoratyvinių šunų veislė, išvesta apie 1800 metus Anglijoje. 


         Išvaizda  
 
Jorkšyro terjerai - viena mažiausia šunų veislė. Pagal TKF standartus svoris turi neviršyti 3,1 kilogramo, minimalus ūgis ir svoris nenustatyti. Šuns kailis ilgas, tolygiai krentantis abiejuose pusėse. Standartinės spalvos tamsaus plieno mėlynumo (ne sidabro mėlynumo). Kailis ant krūtinės sodrios, ryškios gelsvai rusvos spalvos.
 
       Veislės istorija

Jorkšyro terjeras pasirodė XIX a. pradžioje dabartinio Jorkšyro rajone, veisėjams siekiant išvesti žiurkininką, kurį būtų galima nešiotis kišenėje. Greičiausiai buvo kryžminami juodieji su įrudžiu, Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai.
 
        Priežiūra

Kailio priežiūros procedūros

Jorkšyro terjerai yra dekoratyviniai šunys, todėl kailio išvaizda labai svarbi. Mažo, tvirto šunelio plaukas su melsvu ar auksiniu atspalviu yra labai ilgas, reikalaujantis priežiūros. Jį reikia šukuoti kasdien. Plaukai ant galvos yra surišami kaspinu, kad nekristų į akis. Parodinio šuns plaukai visiškai uždengia kojas. Kadangi ši veislė neturi pokailio, jie labai retai šeriasi.

Šį šunį galima išmokyti tvarkos, tik reikia kasdien ir nuosekliai kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 30-60 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, žiūrėti televizorių. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai yra itin atsidavę šunys. Be to, šiuos šunis gali turėti net ir šunims alergiški žmonės.

Jorkšyrai dažniausiai susiduria su dantų problemomis, nes jų burna smulki, o dantų daug. Jei sukakus 7-8 mėnesių, dar neiškrito pieniniai dantys, reikia kreiptis į veterinarą.

Labradoro retriveris

Labradoro retriveris – šunų retriverių veislė, viena populiariausių pasaulyje šunų veislių.

Bendras vaizdas ir temperamentas

Labradorų šunytis

Labradoro retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse.

Labiausiai labradoro retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega.

Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą.

Labradoro retriveris neturi būti aukštaūgis, lengvo sudėjimo, grubus ir nerangus. Jis turi būti tvirto, stambaus sudėjimo.

Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais. Myli vaikus, mielai dūksta drauge su jais. Itin stabili nervų sistema, šis šuo yra atsparus stresui.
 
Ūgis ir svoris

Idealus ūgis ties ketera: patinų – 56-57 cm (svoris 29-36 kg), kalių – 54-56 cm (svoris 25-31,5 kg).
 

Galva

Juodas Labradoras

Galva gana didelė, tačiau proporcinga kūnui, pageidautina be nuokarų, taip vadinama „sausa“. Suaugusių šunų pakaušio gumburas nesmarkiai išreikštas. Kaukolė plati, tačiau ne grubi, su ryškiai išreikštu perėjimu nuo kaktos iki snukio – „stopas“. Kaktos ir snukio linijos lygiagrečios, galvos ilgis nuo pakaušio gumburo iki „stopo“ beveik lygus snukio ilgiui. Skruostikauliai neryškūs. Antakiai truputi iššokę, tai paryškina perėjimą nuo nosies iki kaktos. Snukis platus ir gilus, pakankamai trumpas, proporcingas kaukolei. Viršutinė lūpa prigludusi, gerai dengia apatinį žandikaulį. Žandikauliai stambūs. Snukis iš šono šiek tiek primena stačiakampį. Trūkumai: neproporcinga kūnui galva, ryškūs skruostikauliai, siauras, smailas snukis, labai mėsingos lūpos, raukšlėtas snukis, neryškus perėjimas nuo kaktos iki snukio, neproporcingų linijų galva.
 
Nosis

Nosis plati, šnervės gerai išsivysčiusios. Juodų ir gelsvų šunų – juodos spalvos, šokolado spalvos šunų – rudos. Gelsvų šunų žiemos periodu, kalių rujos ir nėštumo metu nosis šiek tiek praranda pigmentacijos. Pasitaiko vadinama „žiemos“ nosis, tačiau išlieka juodas apvadas apie nosies pagrindą. Kartais gimsta gelsvi šuniukai be pigmentacijos, tai ir nosis būna rožinė, nėra juodo apvado ne tik apie nosį, bet ir aplink akis. Tokia spalva yra nepageidaujama veisimui, tačiau tai visiškai netrukdo šuniukui gyventi pilnavertį gyvenimą. Amerikoje tokie šuniukai brokuojami. Norint išvengti tokios spalvos nepatartina kergti tarpusavyje gelsvos ir šokolado spalvos šunų. Trūkumai: netiesi nosies nugarėlė – nuleista arba per daug riesta, labai silpna pigmentacija.
 

Dantys

Dantys ir žandikauliai tvirti, sukandimas žirklinis. Pageidautina, kad būtų visi 42 dantys, tačiau FCI standartas neapibrėžia dantų formulės, jame tik tiksliai nusakoma, kad sukandimas – žirklinis, privaloma turėti po 6 kandžius viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose, taip pat 4 iltis. Tačiau kergiant šunis, neturinčius visų reikiamų dantų, patartina partnerius parinkti su visais dantimis. Trūkumai: perkandimas ar neprikandimas.
 
Ausys

Vidutinio dydžio (ištemptos į priekį pasiekia vidinį akies kampą), gana sunkios, prisigludusios prie galvos, esti šiek tiek aukščiau akių linijos.

Trūkumai: per didelės, ilgos, lengvos, per žemai nusvirusios.
 
Akys

Draugiškas, malonus žvilgsnis atspindi puikų charakterį, protą ir energiją. Vidutinio dydžio, plačios, trikampės formos, neiššokusios ir neužkritusios. Tamsiai rudos arba riešuto spalvos akys būna juodų ir geltonų šunų, rudos arba riešuto spalvos akys – šokolado spalvos šunų. Juodų ir geltonų šunų vokų kraštai turi būti juodi, šokolado spalvos šunų – rudi.

Trūkumai: juodos arba geltonos spalvos akys suteikia šuniui piktą žvilgsnį, todėl nepageidaujamos; akių apvadai be pigmentacijos. Mažos, migdolo formos, arti viena kitos akys, apvalios arba iššokusios netipiškos šiai veislei.
 
Kaklas

Kaklas turi būti vidutinio ilgio, sausas, raumeningas, be nuokarų, tiesus, horizontaliai turi sudaryti maždaug 45 laipsnių kampą, kad šuo galėtų lengvai pakelti ir atnešti sumedžiotą grobį. Trūkumai : trumpas, su nuokara kaklas.
Kūnas

Nugara tvirta ir plati. Viršutinė linija stovint ar judant tiesi nuo keteros iki kryžiaus. Ketera ryški. Juosmuo trumpas, platus, tvirtas, tačiau neturi sudaryti kvadratinio šuns įspūdžio, nes labradoras yra šiek tiek ištemptos formos kūno. Krūtinė plati, su gerai išlenktais šonkauliais, gili, siekianti alkūnės sąnarį. Pilvas nestipriai įtrauktas, todėl apatinė kūno linija beveik tiesi. Trūkumai: siaura, negili krūtinė, taip pat per daug plati, statinės formos krūtinė, kuri trukdo taisyklingai ir laisvai judėti; iškeltas juosmuo, įlinkusi nugaros linija, per žemai išaugusi uodega, per daug ilgas juosmuo, sudarantis ilgo šuns įspūdį, taip pat per daug trumpas kūnas.
Uodega

Uodega yra viena iš išskirtinių labradoro bruožų, būdingų tik šiai veislei. Uodega stora prie pagrindo ir palaipsniui siaurėjanti prie galo. Vidutinio ilgio, siekianti kulno sąnarį. Per visą ilgį uodega padengta tipiškais labradorui trumpais, prigludusiais, tankiais plaukais ir atrodo apvali kaip ūdros. Uodega ramybės būsenoje arba judant pratęsia nugaros liniją, tai yra nepakeliama aukščiau nugaros linijos. Šuo uodegą gali nešti „linksmai“ pakeltą, bet neužriestą virš nugaros. Ji užbaigia bendrą harmoningai sudėto labradoro išvaizdą, sudarydama vientisą liniją nuo keteros iki uodegos galiuko.

Trūkumai: per trumpa arba per ilga, plona uodega, užriesta virš nugaros, kardo formos uodega.
Priekinės galūnės

Priekinės galūnės tiesios, tvirtos, kaulingos. Ilgis yra maždaug lygus pusei šuns ūgio ties ketera. Mentės yra nukreiptos atgal, ilgos, su petikauliu sudaro maždaug 90 laipsnių kampą, garantuojančios priekinių galūnių judesių laisvumą, su geru išmetimu į priekį. Priekinės galūnės statmenos žemei, alkūnės gerai prigludusios prie kūno. Riešai tvirti, šiek tiek nuolaidūs, nepageidaujama, kad būtų visiškai statūs, tai yra sudarytų 90 laipsnių kampą su žeme. Trūkumai: Menties ir petikaulio kampas ne 90 laipsnių, trumpas petikaulis, „laisvos“ alkūnės, netiesios, plonos kojos, silpni riešai.
Užpakalinės galūnės

Užpakalinės galūnės raumeningos, tiesios, tvirtos, lygiagrečios. Šlaunikaulis pakankamai ilgas, su blauzdikauliu sudaro maždaug 110 laipsnių kampą, leidžia optimaliai atsispirti ir lengvai statyti galines kojas šuniui judant. Slėsnos trumpos, tvirtos, statmenos žemei. Kulnai ryškūs, statmeni, lygiagretūs. Kai šuo stovi, galinės kojos turi būti pastatytos šiek tiek atgal.

Trūkumai: suartėję kulno sąnariai, strėnos neraumeningos, tiesūs arba per smarkiai išreikšti užpakaliniai kampai, per ilgas šlaunikaulis, neteisingas slėsnų pastatymas, sąlygojantis netaisyklingą ir neproduktyvų bėgimą.
Letenos

Letenos tvirtos ir kompaktiškos, su suspaustais pirštais ir gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis. Trūkumai: nesuspaustos, ilgais pirštais, išskėstos letenos.
Kailis

Labradoro retriverio kailis yra būdingas tik šiai veislei. Jis yra trumpas, tiesus ir labai tankus, gana šiurkštus. Paplaukis minkštas, labai tankus, saugantis nuo blogo oro ir vandens. Ant nugaros leidžiama truputį banguota plaukų juosta. Pabraukus prieš plauką, kailis iš karto grįžta į pradinę padėtį.

Trūkumai: banguoti, minkšti, švelnūs plaukai, paplaukio nebuvimas, nuplikimas.
Spalva

1.Juodas Labradoras

2.Šokoladinis Labradoras

3.Gelsvas Labradoras

Labradoro retriveris gali būti visiškai juodos, gelsvos ar šokolado spalvos. Leidžiama nedidelė balta dėmė ant krūtinės. Gelsva spalva gali būti nuo kreminės iki intensyviai geltonos spalvos. Vasarą juodi šunys dažnai paruduoja, todėl juos reikia saugoti nuo saulės, kuri nudegina spalvą. Balti plaukai atsiranda su amžiumi. Visai kas kita margas šuns kailio atspalvis. Diskvalifikacija: bet kokia kita spalva nei nurodyta standarte.
Judesys

Taisyklingi judesiai gali būti tik gerai sudėto šuns. Visi, kad ir nedideli trūkumai, išryškėja pradėjus šuniui judėti. Judant risčia judesiai laisvi be jokių pastangų, alkūnės gerai prigludusios prie kūno, žingsnis platus ir lengvas. Galūnės turi judėti paeiliui, tvirtai į priekį, viena linija. Žiūrint iš nugaros galinės kojos turi judėti paraleliai viena kitai, vienoje linijoje su priekinėmis.

Trūkumai: trumpas žingsnis, aukštai iškeliami priekinių kojų riešai, tai rodo, kad netaisyklingai pastatyta mentė. Trumpi, „tiesūs“ galinių kojų judesiai rodo, kad netaisyklingi šlaunikaulio ir blauzdikaulio kampai.

Chihuahua

 Čihuahua – labai sena šunų veislė. Jai maždaug 5000 metų. Čihuahua šuniukai yra patys smulkiausi ir mažiausi pasaulyje. Manoma, kad šuneliai atsirado vienoje Meksikos saloje Čihuahua, todėl ir veislė gavo tokį pavadinimą. Dar buvo ginčijamasi, ar jie iš Meksikos, ar iš Kinijos.


          Istorija

Iš pat pradžių čihuahua buvo vadinami „šuniukais nebyliais“, nes jie nemokejo išleisti garsų[reikalingas šaltinis]. Jie buvo trumpaplaukiai, o paskui iš trumpaplaukio buvo išvestas ir ilgaplaukis. Čihuahua senovėje buvo laukiniai, yra tvirtinančių, kad jie netgi gerai laipiodavo medžiais [1]. Juos žmones prijaukino tik gerokai vėliau, po kelių ar keliolikos šimtmečių.

         Išvaizda




Čihuahua turi dideles, stačias ausis. Aukštis ties gogu yra 15–25 cm, dydžių standartų nėra. Trumpaplaukiai šuniukai yra mažesni. Svoris – nuo 500 g. iki 3 kg, pageidaujama 1 kg 800 g. Trūkumai – nežymus galvos gumbas, nežymus pakaktys, kreivos sulinkusios kojos, nulepusios ausys, garbanoti ar per ilgi plaukai, neplaukuota uodega, ilgas smailus snukis. Beja, dažnai čihuahua palaikomi toiterjerais, mat pastarųjų gerokai didesnė populiacija Lietuvoje.

        Priežiūra

Nors čihuahua ypatingos priežiūros ir nereikia, bet jie reikalauja daug kantrybės ir meilės. Šunelio negalima palikti vieno namuose daugiau kaip parai, nes jį gali ištikti depresija. Šuneliai meilūs šeimininkams, mėgsta jiems įtikti, bet nepažįstamus žmones kartais puola.

Šunelį maudyti pagal poreikį, o jei nereikia, tai maždaug kas 3-4 mėnesius. Žiemą vedant čihuahua į lauką, būtina apvilkti paltuku, ir visai nepatartina vesti į lauką, jei lauke daugiau kaip -10 °C šalčio. Šuniukas tokiame šaltyje gali net nualpti. Jei žiema šalta, rekomenduojama įsigyti „katės“ tualetą (pratinti nuo mažens).

Šunelio negalima palikti didesniame kaip 20 cm aukštyje be priežiūros. Šunelio kaulai labai trapūs. Čihuahua balsas yra plonas, skardus, kartais net įkyrus. Jų dantys labai aštrūs. Nepatariama šuniukui draugauti su kitais didesniais šunimis, jie gali mažylį net sutrypti.
[taisyti]
Mityba

Daug neėda. Jaunas šunelis per dieną suėda maždaug 30 g, o suaugęs – 150–200 g. Jauną šunelį reikia šerti 3 kartus per dieną, o suaugusį – 2 kartus per dieną. Čihuahua galima šerti ėriena, vištiena, jautiena, galima duoti varškės, tik ne kitų pieno produktų. Šuneliams netinka sūdytas, saldintas maistas. Šuneliui iki 8 mėn. visai negalima duoti šokolado, cukraus gaminių. Čihuahua dantis reikia valyti ąžuolo žievės viralu. Jaunam šuneliui reikia dantis valyti maždaug kas 4 mėn., o suaugusiam – kas 1 mėn. Kartais šuneliai nutunka, tuomet tenka mažinti maisto normas.
[taisyti]
Charakteris

Čihuahua yra linksmi, bet labai maištingi ir pikti. Užsispyrę, turi labai tvirtą charakterį. Nesileidžia erzinami, todėl nepatariama šunelį prileisti prie mažesnių nei 7 metų vaikų. Jie šunelį gali užkamuoti, o šunelis vaikus gali sužaloti. Čihuahua kartais rimtai gali pulti net suaugusį žmogų.

Vilksunis

Vilkšunis - šuninių gyvūnas, gimęs susikryžminus vilkui ir šuniui. Dažniausiai tokia hibridinė veislė susidaro natūraliai, kai benamiai arba nepririšti kaimų, priemiesčių šunys susikryžmina su kaimynystėje gyvenančiais vilkais. Ypač tas pasakytina apie vietoves, kur vilkų populiacijos nedidelės, izoliuotos. Tokie palikuonys pasižymi ir vilko, ir šuns savybėmis.

Vilkšunio išvaizda ir temperamentas gali būti įvairus, priklausomai nuo jo tėvų. Įprastai, vilkšuniai pasižymi didesne agresija, nepastovumu, nepaklusimu komandoms palyginus su šunimis, be to, jie neturi įprastos baimės žmonėms kaip vilkai. Per kelias kartas vilkšunio genai išsigrynina, bet dalis požymių išlieka. Pvz., juodi vilkai yra vilko ir šuns hibridizacijos pasekmė. Dėl savo pavojingumo vilkšuniai daugelyje šalių yra draudžiami laikyti kaip naminiai gyvūnai ir yra traktuojami kaip laukiniai.

Yra keletas šunų veislių, gautų sukryžminus vilkus su šunimis - Čekoslovakijos vilkšunis, tamaskanas, Sarloso vilkšunis. Šios veislės dalyje šalių uždraustos, laikomos laukinėmis.

Taksas

Taksas – viena iš pačių populiariausių ir mylimiausių veislių pasaulyje. Tai labai savitas ir nuostabus šuo. Šio šuns savitumas pasireiškia jo išore, charakteriu, elgesiu ir intelektu. Kas kartą atsivedė į namus taksą, išmoko jį suprasti ir vertinti, tas visam laikui įsimylėjo šitą veislę ir išliks jai ištikimas. Apie šiuos mažus šunis su neproporcingai ilgais liemenimis ir trumpomis kojomis įsitvirtino nuomonė, kad jie yra labai protingi, smalsūs ir netgi gudrūs.Tokia nuomonė apie taksą susidarė todėl, kad šie šunys buvo išveisti medžioklei. Būtent šio šuns panaudojimas medžioklei urvuose sąlygojo jo nedidelį ūgį, išorės ypatumus, charakterį bei aukštą intelektą. Žmonės tolimi nuo medžioklės myli šią veislę už stiprų charakterį, ryškiai išreikštą individualumą ir narsią širdį. Kitų veislių šunys niekada neparodo tiek savarankiškumo ir išradingumo kaip taksai, kurie tuo pat metu yra paklusnūs ir atsidavę. Jei taksai tampa nepaklusnūs ir užsispyrę, kaip taisyklė, yra kalti šeimininkai, nesugebantys užmegzti su šunimi gerų, paremtų pasitikėjimu, santykių. Taksai - tai asmenybės šunų pasaulyje su išvystytu savigarbos jausmu ir todėl reikalaujantys sau pagarbaus elgesio.

Taksai labai nereiklūs, pasižymi gera sveikata, o jų laikymas nereikalauja didelių materialinių išlaidų. Jie neišrankūs maistui, žinoma, jei nebuvo išlepinti vaikystėje. Tai labai ištvermingi šunys, visada pasiruošę vykti į bet kurią kelionę. Taksai puikiai prisitaiko bet kokioje namų aplinkoje, prie bet kokio dienos rėžimo ir prie bet kokių šeimininko įpročių. Neveltui taksas laikomas geru medžiotoju ir nuostabiu kompanionu.

Taksai labai protingi, paklusnūs savo šeimininkui, šiek tiek įkyrūs, tačiau reikalauja švelnaus elgesio, su jais negalima elgtis grubiai, nes jie užsispyrę, įžeidūs savimylos. Ši veislė auginti namuose tinka labiau nei kitų veislių šunys. Taksai turi puikią klausą, todėl girdi tyliausius garsus, yra puikūs sargai, be reikalo nesukeliantys triukšmo, kas būdinga špicams ir įvairių veislių terjerams.Taksus gerbia ir gentainiai šunų pasaulyje, todėl, kad jie savo autoritetą gina rimtu charakteriu. Taksai smalsūs, jie pastoviai domisi aplinka, dievina pasivaikščiojimus, o medžioklė jų gyvenimo prasmė. Net tie šunys, kurių niekada nesivedė į medžioklę realizuoja savo medžioklės instinktą rausdami graužikų urvus, kurmiarausius, net paprasto pasivaikščiojimo metu. Mūsų laikais, ypatingai miestuose, taksus laiko bendravimui kaip šeimos draugus. Ramios pusiausvyros, bet tuo pačiu gyvybingas ir išdykęs taksas suteikia džiaugsmo tiek vienišiems žmonėms, tiek didelei šeimai. Jis dažniausiai išsirenka sau vieną šeimininką, bet jo meilė ir prieraišumas nepalenkia ir visų šeimos narių. Vaikam jie sudaro puikią draugiją žaidimams ir pasivaikščiojimams. Taksų labai stipriai išvystytas sarginis (gynybinis) instinktas. Nedidelis taksų ūgis neatitinka jo stipraus ir garsaus balso. Trumpos kojos nėra kliūtis lydėti jus ilgame žygyje.

Ilgaplaukiai taksai pasižymi švelnesniu charakteriu nei trumpaplaukiai ar šiurkščiaplaukiai taksai. Jų kailis apaugęs švelniais, žvilgančiais, nereikalaujančiais papildomos priežiūros, plaukais. Ilgaplaukių taksų išvaizda dekoratyvi, todėl dažnai jie auginami ne tik dėl gero charakterio, bet ir dėl grožio. Nežiūrint dekoratyvios išvaizdos, ilgaplaukis taksas yra tikras taksų grupės atstovas, kurio medžioklinis inkstinktas gali pasirekšti pačiais netikėčiausiais momentais, todėl niekada nereikėtų pamiršti, kad tas išdidžiai atrodantis gražuolis gali sėkmingai tapti aršiu medžiotoju, jei tik šalia atsirs tinkamas objektas, pvz. kaimyno vištos, kiemo katė ar koks švelnus grėsmės nejaučiantis namų augintinis žiurkėnas. Kad taip neatsitiktų, taksas turi būti auklėjamas ir pratinamas palaipsniui, išauklėti taksiukai puikiai sugyvena su kitais namuose augančiais gyvūnais ar kitais šunų klano atstovais.Ilgaplaukiai taksai būna nepaprastai atsidavę savo šeiminkui, dažnai siekia būti šalia jo visą parą. Jie atleidžia skriaudas, nėra kerštingi, nebūna agresyvūs, puikiai sutaria su vaikais, labai mėgsta būti giriami ir, žinoma, glostomi. Savo šiek tiek įkyriu švelnumu, atkaklumu ir gudrumu, jie moka išreikalauti sau dėmesio ir meilės, o tada ateina diena, kai supranti, kad be to gudraus, švelnaus, besąlygiškai atsidavusio ir mylinčio sutvėrimo namai būtų tušti ir nejaukūs.

Tegul jūsų namuose apsigyvena taksų veislės šuniukas, o kartu su juo ateis laimė ir džiaugsmas bendraujant su šiuo nuostabiu gyvūnu. Tegul jūsų simpatija taksui virs didele meile visam gyvenimui, ir jūs papildysite nesuskaičiuojamas žmonių, auginančių taksus, gretas.

Berno aviganis (Berno Zenenhundas)

                              Mūsų praktiniai pastebėjimai
Jei jau susiruošėte pažiūrėti Berno zenenhundų šuniukų – tai greičiausiai vieną jų tikrai įsigysite. Dar neteko sutikti abejingų šiems mažiems lepečkojams. O jei į apžiūrą dar pasiimsite ir vaikus – susitaikykite su piniginės suplonėjimu! :)
Įsigiję savo pirmąjį Berno zenenhundą Shardonnet nesigailėjome nė minutės. Šuniukas išties nuostabus! Jis labai mėgsta žaisti, ypač su vaikais, tačiau tuo pat metu yra ir ne per judrus. Gyvendamas dideliame kieme, mūsiškis ne visada noriai eidavo pasivaikščioti. O kam? Juk ir taip galima pasibėgioti kada nori, tai kodėl reiktų taikytis prie šeimininko įgeidžių? Žinoma, vėliau noras pasivaikščioti vis stiprėjo, todėl maždaug nuo keturių mėnesių amžiaus jis su džiaugsmu „palaikydavo kompaniją“ šeimininkui.
Vienas iš pastebėjimų – Berno zenenhundų šuniukai kiek jautroki. Pabartas šuo labai nusimena, įsižeidžia ir gali „nebendrauti“ su šeimininku net ilgesnį laiką. Kadangi prieš tai auginome vokiečių aviganį, mums buvo neįprasta tokia reakcija. Būti uždaromas voljere „bernas“ iš pradžių taip pat labai nenorėjo, jautėsi (arba vaizdavo) nepaprastai įsižeidęs. Todėl pradžioje mes nusprendėme pratinti ir uždarinėti į voljerą tik keletui valandų, tam kad nebūtų problemų, pvz. kai atvyksta svečiai. Tačiau vėliau šuo prie voljero priprato ir kai reikia jame pasilieka. O šiaip daugiausiai jam leidžiama bėgioti palaidam. Berno zenenhundas be galo nori bendrauti. Jam tiesiog gyvybiškai svarbu “dalyvauti” pokalbyje, būti kartu su žmonėmis. Tačiau jis per daug neįkyri, dažniausiai ramiai guli šalia.
Paaugęs mūsų šuo pasidarė pakankamai sargus, be šeimininko į kiemą nieko neįleidžia. Tačiau kai pasakome, kad čia "savi" - tampa didžiausiu svečių draugu :) Būdinga daugeliui berno zenenhundų poza - prieina ir atsisėda ant žmogaus kojos. Matyt taip jam reikia jausti betarpišką ryšį su žmogumi :)
Dresūrai Berno zenenhundas pasiduoda labai lengvai, komandas įsisavina greitai. Tačiau šis šuo mėgsta patinginiauti.
Ėda labai noriai, maisto norma dingsta tiesiog per keletą sekundžių. Kiek teko girdėti iš kitų Berno zenenhundų augintojų – reikia atsargiau elgtis su maisto kiekiais, neperšerti šuns. Vis dėlto, juk tai didelis ir sunkus šuo, o šuniukui augant ir greitai didėjant kūno svoriui sanariai dar nėra pasiruošę atlaikyti tokį krūvį. Patyrę augintojai pataria neleisti šunukiui laipioti laiptais, šokinėti per dideles kliūtis. Šie šunys dažnai kenčia nuo įgimtos klubo sąnario displazijos, todėl rinkitės tik šuniuką su kilmės dokumentais. Griežti veisimo reikalavimai smarkiai sumažina šią riziką. Be to, tik šuniukų kilmės dokumentai yra garantija, kad šuo visiškai atitiks Berno zenehundų veislę - tiek savo išvaizda, tiek elgesiu ir charakteriu.

Bendra informacija apie Berno zenenhudus (surinkta iš įvairių šaltinių)
 
Kai kalbama apie šveicarų šunų veisles, dažniausiai minimi senbernarai, o Berno piemenų šunys prisimenami daug rečiau. Jie vadinami Berno kalnų šunimis, šveicarų aviganiais arba “bernais”. Amerikos žemyne juos kartais šaukia “Swiss Sentinel” (šveicarų sargybinis). Darbštūs, gražūs, ištikimi žmogaus pagalbininkai, prireikus, net vaikų auklės, o kažkada – ūkių darbininkai…

“Sūrininkai”. Dauguma Vakarų Europos stambiųjų šunų veislių kilo iš molosų - juos su savimi į karo žygius ėmė romiečių legionai. Poruodamiesi su įvairių kraštų vietiniais šunimis, molosai suformavo daug naujų veislių. Molosų kraujas teka ir Berno piemenų šunų gyslomis. Šiuos šunis viduramžiais Šveicarijoje veisė vienuoliai bei didikai.
XV-XVI amžiuje Alpių priekalnėse valstiečiai ėmė auginti daugiau galvijų, kuriuos prižiūrėti padėdavo aviganiai. Laikui bėgant, ūkininkai iš kitų aviganių vis dažniau pasirinkdavo Berno zenenhundus (pavadinimas kilo iš vokiško sennen – Alpių pievos). Jie ganė bandas vešliose vienuolijų arba vietos kunigaikščių pievose. Ginti bandą vingiuotais kalnų takeliais, saugoti ją nuo plėšrūnų, padėti piemenims galėjo tik labai paklusnūs ir ištvermingi šunys. Kopdami į kalnus, pagalbininkais piemenys pasirinkdavo stiprius patinus, o ūkiuose likusias kalytes sunaikindavo. XIX amžiuje šveicarų ūkiuose tebuvo dešimt procentų Berno zenenhundų kalių - iškilo grėsmė veislei. Kai 1892 m. kinologas Francas Šertenlaibas ieškojo geros šunų porelės, kad atgaivintų veislę, sugaišo daug laiko – jų nebebuvo visame Berno kantone.
Slėniuose pradėjus statyti sūrines, vėl prireikė didesnio šunų būrio. Tada Berno zenenhundai įgijo antrąją “profesiją” – traukdavo vežimukus su pieno bidonais į pienines, pristatydavo į turgų didžiules sūrių galvas. Kinkomieji šunys patempdavo net 100 kilogramų! Sakoma, kad Berno piemenų šunys keliavo balto pieno takais ir todėl neišnyko.
1981 metais gyvūnų globos organizacijų reikalavimu uždrausta kinkyti silpnesnius šunis arba nėščias bei maitinančias kales.
1913 m. pirmieji Berno piemenų šunys įregistruoti Šveicarijos šunų kilmės knygoje, o 1963 m. šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija ir suteikė 45A numerį.
“Bernai” turi daug bendrų bruožų su senbernarais, niūfaundlendais, rotveileriais.
Nuo 1930 metų Berno zenenhundai paplito po visą pasaulį, o į Lietuvą dvi šios veislės kalytės atkeliavo prieš dešimtmetį iš Vengrijos.

          Šiandieninės pareigos
 
Berno piemenų šunys pasitelkiami gelbėjimo ir kitose tarnybose, nes yra ištvermingi, šoklūs ir turi jautrią uoslę. Jie greitos reakcijos, stiprūs, neagresyvūs, gerai sutaria su kitais naminiais gyvuliais. “Bernams” labai patinka didelė erdvė, jie mėgsta judėti. Kartais šveicarų ūkiuose jie dar gano galvijus. Labiausiai vertinamas jų geras būdas ir prieraišumas. “Bernai”– sodybos ir šeimos šunys.
Įžymus šveicarų kinologas profesorius Albertas Heimas rašė: “Įgimta zenenhundų savybė – noras mokytis, pasinaudokite šiuo bruožu”. “Bernams” reikia aktyvaus, sportiško režimo. Jaunam šuniukui negalima leisti dominuoti, o jo auklėjimą palikti savieigai. Dresuoti zenenhundai yra paklusnūs ir sargūs, tačiau jiems būtina tvirta šeimininko ranka.
Geras bei draugiškas zenenhundas labai atidžiai stebi, kokie nepažįstamo žmogaus ketinimai – jis visada pasirengęs ginti šeimininką. Zenenhundas saugo ne daiktus, o teritoriją ir joje esančius objektus.
Kaip buvę aviganiai ir galvijų varovai, Berno zenenhundai ir šiandien yra uolūs, mėgstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai - Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Berno zenenhundas yra daug jaukesnis, panašus į lokį - dėl stambesnės kūno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugiją! Nereikėtų apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbiniai šunys, geriausiai jaučiasi kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės - antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti.

Sibiro hasksis

Sibiro haskis – arktinė kinkomųjų šunų veislė. Šių šunų protėviai - šunys, kuriuos veisdavo čiukčiai Sibire, todėl jie gerai prisitakę prie atšiaurių klimatinių sąlygų.

        Bendra išvaizda

Vidutinio dydžio šunys, šiauriniuose kraštuose naudojami rogėms vilkti. Kūnas proporcingas, vidutinio ūgio. Šie šunys stiprūs, ištvermingi, judrūs, neramūs. Patinai labai raumeningi, tačiau palyginti lengvi. Bėgioja greitai, lengvai ir gracingai.

Kailis tankus. Ausys stačios. Tai viena iš nedaugelio veislių, kurios šunys gali turėti mėlynas, tamsiai ir šviesiai rudas arba nevienodos spalvos akis.

        Temperamentas

Draugiški, švelnūs ir inteligentiški šunys. Sunkiai dresuojami, nedemonstruoja agresijos kitiems gyvūnams bei nepažįstamiems žmonėms. Drąsūs (jauni šuniukai neturi būti bailūs), budrūs ir jautrūs.

Šie šunys tinka rogėms tempti didelius atstumus, nes pasižymi didele ištverme, gali gabenti nedidelius krovinius, yra pakantūs šalčiui. Šie šunys yra savarankiški ir nepriklausomi. Jiems artimas vilkų gyvenimo būdas, jie gali patys apsirūpinti maistu, tačiau nuo vilkų skiriasi tuo, kad nėra agresyvūs.

Erdelio terjeras

                                              Veislės istorija

Nuostabaus grožio Eirio upės slėnis Jorkšyro grafystėje, Anglijoje, davė pradžią naujai šunų veislei, kuri buvo pavadinta šios upės slėnio ir garbingos terjerų giminės vardu – Erdelio terjeru. Dar IXX amžiaus viduryje ūdrų medžiotojams buvo reikalingas ištvermingas ir stiprus šuo, galintis valandų valandas persekioti vandeninius žvėrelius ir juos įvaryti į gaudomuosius tinklus. Šiuo tikslu, tarpusavyje buvo kryžminami ūdrų skalikai bei senieji terjerai - juodai-rudi terjerai, „laužtaplaukiai darbiniai terjerai” bei šiurkščiaplaukiai juodai-rudi terjerai. Medžiotojai ir veisėjai tarsi varžėsi tarpusavyje, kieno šunys pasižymės geresnėmis darbinėmis, medžioklinėmis savybėmis bei intelektu. Tokiu būdu buvo sujungtos gerosios ūdrų skalikų (puiki uoslė, jėga ir ūgis) bei terjerų (šiurkštus kailis, begalinė drąsa, aktyvus temperamentas) charakterio bei eksterjero savybės. Neatmetamos galimybės, kad erdelio terjerai paveldėjo ir kitų veislių šunų kraują, tačiau iki šiol nėra tiksliai žinoma kuriuo laikotarpiu tai įvyko. Sprendžiant pagal eksterjerą, plaukų struktūrą, aiškiai matyti, kad erdelio terjerai turėjo bendrus protėvius su airių, valų terjerais, foksterjerais. Šie šunys paplito visoje šiaurinėje Anglijoje ir užsitarnavo puikių medžiotojų reputaciją. Taip palaipsniui formavosi protingi, aktyvūs ir stiprūs šunys, dabartinių erdelio terjerų palikuonys. Pradžioje jie buvo labai skirtingi, tačiau kryptingos atrankos dėka 1883 metais veislė buvo pripažinta oficialiai. Greitai erdelio terjerai paplito po kitas Europos šalis, ypatingai šiaurines, bei pasiekė Ameriką. Savo intelekto bei darbinių savybių dėka šios veislės šunys pradėti naudoti ir kaip karo pagalbininkai Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje, o taip pat išgarsėjo kaip puikūs stambiųjų žvėrių medžiokliai Amerikoje ir netgi Afrikoje. Ne veltui erdelio terjeras šių savybių dėka užsitarnavo garbingą „terjerų karaliaus” titulą.

Albertas Peisonas Terhunas žurnale „Nature”apie erdelio terjerus rašė: „Jie greiti, grėsmingi, protingi, idealūs draugai ir sargai. Nėra to, ko erdelio terjerai negalėtų išmokti, jei šeimininkas bent kiek stengsis to išmokyti. Šie šunys tiesiog dievina savo šeimininką. Tai puikūs medžiotojai: jis gali atlikti tokias užduotis, kurias atlieka pointeriai, seteriai ir kiti medžiokliniai šunys, puikiai suranda nušautą grobį. Kiekvienas erdelio terjero colis randa savo paskirtį. Kompaktiškas ištvermingas, jis „visuomet čia”. Jokių bereikalingų savybių. Šis šuo pasižymi tokiu protu, kokiu pasižymi retas šuo. Mados niekuomet neturės įtakos erdelio terjerų egzistencijai, kadangi yra ir visuomet atsiras žmonių, sugebančių įvertinti šios veislės privalumus. Terjerų karalius jau užsitarnavo savo teisę į amžinybę”.

Bėgant laikui nuolat nežymiai kinta supratimas apie šunų charakterio savybes, eksterjerą, mados diktuoja tam tikras kryptis. Tačiau erdelio terjerai kaip tiktai sugebėjo išlaikyti visa ką geriausia turėjo jų protėviai ir įgavo tai, kas šiuo metu bene labiausiai vertinama – nuostabią išvaizdą ir nuoširdų šuns-draugo-kompaniono charakterį, priartėdamas prie tobulumo viršūnės. Pažymėtina, kad mados nepaveikė šios veislės atstovų „žmogaus užgaidų” tenkinimo įrankiais, – erdelio terjerai ir dabar yra išlaikę puikią sveikatą, proporcijas, kurios netrukdo darbinėms savybėms, jie nėra išlepinti ir įnoringi.

Savo unikalių savybių dėka erdelio terjerai atrado plačią paskirtį. Jie vis dar naudojami ne tik medžioklėje, bet ir sporte (daugiakovės, vikrumo varžybose) ir netgi pasirodė puikūs „terapiniai gyvūnai” gebantys perduoti savo teigiamą energiją sergantiems žmonėms. Šios veislės šunys puikiai tinka įvairioms užduotims atlikti, tokioms kaip apsauga, kliūčių ruožo įveikimas, nusikaltėlio sulaikymas ir kt. Todėl neretai ir šiandien kai kas šią veislę priskiria „tarnybinėms” dėl erdelio terjerų nuovokumo, drąsos, universalumo ir puikios atminties.
                              
                     Išvaizda ir charakteris

Erdelio terjeras – pilnas energijos, visuomet besidžiaugiantis gyvenimu, geranoriškas, be to dar sugebantis visu tuo „užkrėsti” ir savo šeimininką šuo. Jame puikiai dera tiek gerumas ir atsidavimas savo šeimai tiek ir darbinės, tarnybinio šuns savybės. Tai labai supratingas ir mėgstantis dirbti šuo, nors kartais gali būti ganėtinai užsispyręs jeigu šeimininkas šuns nesugeba sudominti.

Erdelio terjeras savyje turi didžiulį potencialą, kurį galima išnaudoti įvairiausiomis kryptimis. Puikus žiurkių gaudytojas, medžiotojas, sargas, piemuo ir tiesiog geras kompanionas. Erdelio terjeras visur ir visada ištikimai lydės savo šeimininką nepaisant alkio ar atšiaurių klimato sąlygų. Galų gale, tai nuostabaus grožio šuo ne tik kerintis publiką grožio turnyruose, bet ir nepaliekantis abejingų savo grožiui ir laikysenai tiesiog vedinas gatve, išdidžiai eidamas šalia savo šeimininko.

Ne visos darbinės savybės erdelio terjerams yra įgimtos, todėl šios veislės šunims kiekvienu atveju, dažniausiai reikalinga atitinkamos krypties dresūra ar mokymas. Tačiau dėl savo paslankaus temperamento, potencialo ir puikios atminties terjerų karalius mokslus „kremta” greitai ir užtikrintai. Erdelio terjerą gali dresuoti bet kokio amžiaus žmonės, tačiau visgi reikėtų atsižvelgti į jo ūgį bei kartais rodomą užsispyrimą. Jaunas šios veislės šuo yra tarsi metalo gabalėlis, kurį galima lankstyti taip kaip nori, tai yra auklėjimo rezultatas ateityje labai priklausys nuo to, kaip išauklėsite jauną erdelio terjerą ir ko iš jo reikalausite. Į tai labai svarbu atkreiti dėmesį, kadangi kartą išmokius – šis terjeras nepamirš to visą likusį gyvenimą ir jo charakteris puikiai atspindės šeimininko charakterį ir įpročius. Tuo pačiu, šis protingas šuo gali pasinaudoti šeimininkų silpnybėmis ir dėl to pradėti ignoruoti šeimininko ar jo šeimos narių reikalavimus. Svarbu, kad šeimininkas reikalautų užduoties įvykdymo ir to laikytųsi principingai.

Pagal charakterį erdelio terjeras yra tikras „gerietis” ir labai atlaidus. Netgi įskaudintas jis greitai pamiršta skriaudas ir kiekviena proga stengiasi susitaikyti ir pasigerinti savo šeimininkui. Daugelis šios veislės šunų nelinkę peštis su kitais šunimis, tačiau išprovokuotas jis sugeba pastovėti už save ir už savo šeimininką. Tikras terjerų karalius yra ne tik geranoriškas bet ir drąsus ir niekuomet nebėga iš „kovos lauko”, bet išdidžiai pastato uodegą, įsitempia ir pasiruošia atremti bet kokias „priešo atakas”.

Erdelio terjeras labai geranoriškas vaikams, todėl puikiai tinka auginti šeimose kuriose auga vaikai. Išgirdęs pagalbos šauksmą jis tuoj pat puls žiūrėti ar negresia kokia bėda besišaukiančiajam. Šios veislės šunys sugyvena ir su kitais augintiniais, nors yra pakankamai pavydus ir stengiasi, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas jam.

Erdelio terjerų aukštis ties mentės viršumi yra 56-61 cm, svoris 20-30 kg. Tikslius reikalavimus veislei numato veislės standartas   
Kam tinka erdelio terjeras

Dažnai rašoma, kad erdelio terjeras tinkamas toli gražu ne kiekvienam. Tačiau žinant begalinį šios veislės šuns potencialą ir atidžiai išstudijavus jo charakterį, fiziologiją, išvaizdą ir kitus svarbius dalykus, galima teigti, kad šios veislės šuo yra puikiai pritaikytas šiandienos sąlygomis ir gali rasti kelią kone į kiekvieno, netgi ir labai įnoringo žmogaus namus.

Visų pirma, erdelio terjeras yra idealus namų šuo-kompanionas. Nors ir būdamas energingas, jis visgi nepasižymi perdėtu temperamentu, būdingu kai kurioms kitoms terjerų veislėms. Todėl reikalui esant, netgi dieną dirbantys žmonės gali palikti jį vieną namuose žinodami, kad šis ištikimasis tarnas tyliai lauks savo šeimininko. Visgi šios veislės šuo yra labai socialus ir komunikabilus, tad pernelyg užimtiems žmonėms renkantis šunį, geriau būtų pagalvoti apie kitą veislę. Erdelio terjerai loja retai, bet jų žemas balsas parodo, kad kažkas priartėjo prie jūsų namų durų ir grėsmingai tačiau neisteriškai, bet solidžiai perspėja svečią.

Dėl savo draugiško ir gero būdo bei simpatiškos išvaizdos šios veislės šunys yra puikiai toleruojami aplinkinių žmonių, o su kiekvienu padūkti norinčiu šunimi jie tuoj pat suranda bendrų interesų ir nieko nelaukdami pasineria į žaidimų sūkurį.

Ilgos erdelio terjero kojos puikiai pasitarnauja kai tenka vedžioti šunį esant lietui, kai visur telkšo balos ir purvas. Toks šuo neišsitepa netgi apatinės pilvo dalies – o grįžus iš pasivaikščiojimų pakanka jam nuplauti ar nuvalyti kojas. Laikantys erdelio terjerą nežino kas yra šunų plaukais apkibę kilimai ar drabužiai, kadangi šie šunys nesišeria, jei nuolat ar periodiškai (maždaug 4 kartus per metus) yra triminguojami. Dėl šios priežastys erdelio terjerai pakankamai gerai toleruojami alergiškų žmonių.

Dėl savo universalumo ir nereiklumo erdelio terjeras tinkamas ir tarnybinėms pareigoms atlikti, taip pat ir medžioklei, kadangi turi gerą uoslę, yra drąsus, neturi specifinio kvapo, nebijo šalčio, yra atsparus ligoms. Kad erdelio terjeras yra puikus ir universalus šuo įrodo ir tai, jog žmonės, kurie anksčiau augino šios veislės šunį ir dėl vienų ar kitų priežasčių jo neteko, nusprendę vėl auginti šunį, nežiūrint į tai, jog egzistuoja tiek daug veislių šunų, labai dažnai ir vėl renkasi erdelio terjerą.
                    
                            Priežiūra ir sveikata
Paprastai šios veislės šunys yra geros sveikatos ir atsparūs tiek įvairiems aplinkos poveikiams, tiek ir ligoms. Jauniems šunims gali pasireikšti klubo sąnarių displazija, kurios priežastis gali būti susijusi su paveldimumu. Todėl perkant šuniuką reikėtų pasiteirauti veisėjo apie galimą šios ligos pasireiškimą, atsižvelgiant į jo tėvų sveikatą bei reikalauti pažymos apie tėvams atliktus tyrimus šios ligos atžvilgiu. Kitos ligos, būdingos veislei pasireiškia retai. Vyresniame amžiuje gali pasireikšti onkologinio pobūdžio susirgimai, ypač kalėms, todėl auginant kalę, jei neplanuojama turėti palikuonių rekomenduotina pasitarti su veterinaru dėl kalės sterilizacijos. Tokiu būdu sumažinama rizika ateityje galimų onkologinių susirgimų pasireiškimui.

Erdelio terjerai yra nereiklūs ėdalui, tačiau neturėtų gauti pernelyg didelio baltymų kiekio. Didelis baltymų kiekis gali įtakoti greitą jauno šuniuko augimą kas gali turėti įtakos displazijos pasireiškimui. Erdelio terjerams gali pasireikšti ir alergija kai jo racione yra per daug baltymų. Parenkant ėdalą reikėtų atsižvelgti į šuns amžių, judrumą, tačiau šios veislės šunys paprastai gerai toleruoja tiek natūralų ėdalą, tiek gatavą, įvairių gamintojų ir įvairios sudėties ėdalą. Erdelio terjero dienos šėrimo norma yra apie 250 g. sauso, pilnaverčio ėdalo.

Šios veislės šuns priežiūra ir higiena iš esmės nesiskiria nuo kitų šunų veislių priežiūros. Apie tai, kaip prižiūrėti tik įsigytą šuniuką geriausiai patars veisėjas, iš kurio šuniuką įsigijote arba kinologai, išmanantys šios veislės šuniukų priežiūrą.

Svarbu, kad šuniukas nuo mažens būtų pratinamas prie to, ko iš jo bus reikalaujama visą gyvenimą. Nuo mažens šunelis turėtų būti supažindintas su visais būtinais higienos reikalavimais ir procedūromis, tokiomis kaip trimingavimas. Pažintis su aplinka ir bendravimas su aplinkiniais taip pat gyvybiškai svarbus jauno šuniuko socializacijai.

Dalmantinai

Dalmatinas – šunų veislė, išsiskirianti savo dėmėtu kailiu. Dalmatinų kailio dėmelės dažniausiai būna rudos arba juodos spalvos. Veislės pavadinimas kilęs nuo vietovės Kroatijoje - Dalmatijos, kur ši šunų veislė buvo išvesta.

Seniau dalmatinai buvo medžiokliniai šunys, tačiau šiais laikais jie laikomi šeimos draugais ir puikiai sutaria su kitais naminiais gyvūnais.

Ko gero, vienintelis šios veislės trūkumas yra kurtumas. Apie 30 % dalmatinų gimsta kurti. Perkant tokį šuniuką, reikia pasidomėti, ar jo tėvai neturėjo kurtumo geno.


                           Išvaizda

Jauniklis

Šios veislės šunys yra raumeningi, vidutinio dydžio šunys, turintys labai daug ištvermės. Tai labai elegantiški šunys, dalmatino kūno sudėjimas panašus į pointerių veislės šunų, iš kurių jie gali būti kilę. Letenos apvalainos, su išlenktais pirštais. Nagai būna balti arba tokios pačios spalvos kaip dėmelės. Ausys plonos, smailėjančios link galiukų, prigludę prie galvos.

Idealus suaugusio dalmatino ūgis yra tarp 54 cm ir 61 cm ties gogu, o svoris 20-32 kg. Patinai stambesni už pateles.
  Kailis

Šunyčiai

Kailis plonas, tankus ir švelnus. Pagrindinė spalva yra balta su apvaliomis juodos arba rudos spalvos dėmelėmis. Gelsvos, oranžinės, melsvos, trijų spalvų dėmelės retai pasitaiko ir neatitinka standartų, todėl tokie šunys negali dalyvauti parodose. Šuniukai gimsta su baltu kailiuku, dėmelės išryškėja šuniukams augant. Kartais dėmelės matosi pro naujagimio šuniuko odą. Dėmelės būna apvalios ir išsidėsčiusios po visą dalmatino kūną. Mažesnės dėmelės būna ant šuns snukučio ir uodegos. Dalmatinų kailis šeriasi du kartus per metus, bet sumažinti šią problemą galima vitaminais. Dalmatinų plaukai turi dygliukus, todėl plaukeliai įstringa drabužiuose ir yra sunkiai valomi, bet naudojant lipnius valomuosius šepečius, tai ne problema. Dauguma žmonių, kurie būna alergiški kailiniams gyvūnams, nejaučia alergijos būtent šiai šunų veislės kailiui.
[taisyti]
Spalvos

Dažniausiai dalmatinai būna balti, su rudomis ar juodomis dėmelėmis. Kartais pasitaiko ir kitokių spalvų (gelsvos, melsvos, trispalvių ir t. t.) dėmelių, tačiau tokie šunys neatitinka standarto ir negali dalyvauti parodose. Dalmatinų akys yra vidutinio dydžio - rudos, mėlynos arba gintarinio atspalvio. Rudadėmių dalmatinų akys dažniausiai būna gintarinio atspalvio, o juodadėmių - rudos. Mėlynos akys laikomos nukrypimu nuo standarto, manoma, kad mėlynos akys gali būti susiję su šunų kurtumu.
[taisyti]
Temperamentas

Kadangi senovėje dalmatinai lydėdavo karietas, šios veislės šunys yra labai aktyvūs ir jiems reikia daug treniruočių. Jie labai greiti bėgikai, savimi pasitikintys ir ištvermingi šunys. Dalmatinai energingi ir žaismingi, todėl yra puikūs vaikų kompanionai, taip pat jie ypač švelnūs žmonėms bei žirgams.

Svarbu, kad jie bendrautų su vaikais, kol dar yra jauni, taip pat svarbu kad vaikai išmoktų tinkamai žaisti su šunimis. Svarbu dalmatinus laikyti atokiau nuo mažų vaikų, nes tai labai energingi, bei aktyvūs šunys.

Šie šunys negali būti dresiruojami naudojant grubius metodus. Jie vertina žmonių draugystę ir tikrai liūdės uždaryti kieme ar rūsyje. Dalmatinai žinomi dėl savo sumanumo ir stipraus išgyvenimo instinkto.

Tibeto spanieliai

             


           Tibeto spanieliai - nedidelių kambarinių šunų veislė. Kilmės šalis - Tibetas.


                                    Istorija
 
Du veiksniai turėjo didžiulės įtakos Tibeto šunų veislei. Pirmas jų - geografinė ir socialinė šalies izoliacija. Antras - vis labiau dominuojanti budistinė lamaizmo atmaina su visų gyvųjų padarų garbinimu, gyvūnų žudymo draudimu ir tikėjimu į reinkarnaciją. Daugelis šeimų augino šunis, tačiau daugiausia buvo veisiami vienuolynuose.

Pirmasis Tibeto spanielis į Angliją buvo atgabentas XIX a. pab., tačiau jie čia neauginti iki pat Antrojo Pasaulinio karo pradžios. Po karo vėl pradėti auginti Tibeto spanieliai. Galiausiai buvo įkurta Anglijos Tibeto spanielių asociacija ir 1958 metais ŠK veislę pripažino bei įregistravo.

                                 Išvaizda
Galva

Galva, palyginti su kūnu, maža. Patinų gali būti vidutinė. Kaukolė su nedideliu kupolu, vidutinio ilgio bei pločio.

Akys vidutinio dydžio, įsodintos gana plačiai, tačiau žvelgiančios į priekį. Akių spalva - tamsiai rudos, forma - ovalios.

Ausys vidutinio dydžio, nukarusios ir gausiai apžėlusios. Išaugusios gana aukštai ir gali būti truputį pakreiptos į šalis nuo kaukolės, tačiau neturėtų plevėsuoti.

Snukis bukas, be raukšlių. Pažandė iškili ir plati. Dantys lygiai išdėstyti. Apatinis žandikaulis tarp iltinių dantų platus.

Kojos

Priekinių kojų kaulai truputį palenkti, tačiau prie pečių tvirti. Vidutiniškai stambūs.

Kūnas ir kailis

Liemens ilgis nuo distalinio menties kaulo iki uodegos yra truputį didesnis nei ūgis ties ketera. Nugara horizontali. Šonkauliai gerai išsivystę ir gana iškilūs. Svoris - nuo 4 iki 6,5 kg. Kaklas vidutiniškai trumpas ir stiprus.

Kailis dvisluoksnis, švelnios tekstūros. Lygus ant snukio ir kojų, vidutinio ilgio ant liemens, prigludęs. Ausys ir užpakalinė kojų dalis vešliau plaukuotos; uodegos ir sėdmenų plaukai ilgesni. Ant kaklo, ypač patinų, yra karčiai arba "šalis", tarpupirščiai apžėlę. Gali būti įvairių spalvų ir jų mišinių. Ant letenų gali būti baltos dėmės. Kailio priežiūra nesudėtinga, pakanka dažnai šukuoti.

Uodega

Gausiai plaukuota. Išaugusi aukštai ir laikoma užriesta virš nugaros, kai šuo bėga.

Charakteris

Šuo pasitikintis savimi, nepatiklus, nepriklausomo būdo, protingas. Serga daug rečiau už kitus grynaveislius šunis.

Dresuojamas lengvai, tačiau elgtis reikėtų nuosekliai - šuo gali užsispirti. Sutaria su vaikais. Su kitais šunimis ir katėmis sutaria, jei pratintas prie nuo mažens.

Sunys...

 Suo yra šuninių šeimos žinduolis, prijaukintas maždaug prieš 14 000–15 000 metų. Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, įvairių rudų ir pilkų atspalvių. Šunys lengvai treniruojami.

Daugelyje šalių šunys dažniausiai laikomi kaip naminiai gyvūnėliai, nors įvairios šunų sporto rūšys leidžia jiems parodyti savo įgimtus sugebėjimus, o kai kurios šunų veislės iki šiol atlieka savo tradicines funkcijas – saugo avių ir galvijų bandas, taip pat naudojami tokiuose darbuose kaip narkotikų ar sprogmenų paieška. Pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikaciją šunų veislės skirstomos į 10 grupių:


1.Piemenų šunys (avišuniai, bandšuniai, galvijų sargšuniai)


2.Pinčeriai, šnauceriai, molosai, mastifai ir šveicarų zenenhundai


3.Terjerai (ilgakojai terjerai, trumpakojai, buldogiškieji, nykštukiniai terjerai, juodieji terjerai)


4.Taksai


5.Špicai (arktiniai ir kinkomieji šunys, Skandinavijos sarginiai špicai, Europos špicai, primityvieji špicai)


6.Skalikai


7.Pointeriai (Europos pointeriai, prancūzų brakai, seteriai ir pointeriai)


8.Spanieliai ir retriveriai (retriveriai, spanieliai, vandenšuniai)


9.Kambariniai šunys (bišonai, pudeliai, belgų grifonai, beplaukiai šunys, Tibeto šunys, čihuahua, nykštukiniai anglų spanieliai, japonų činas ir pekinas, Europos nykštukiniai spanieliai, nykštukiniai mastifai)


10.Kurtai (ilgaplaukiai, šiurkščiaplaukiai, lygiaplaukiai kurta
 
                            Prijaukinimo istorija







Šunys kilo iš tikrųjų vilkų, kurie Europoje pasirodė maždaug prieš milijoną metų, Amerikos žemynuose – maždaug 700 000 metų vėliau. Seniausi rasti šuns palaikai – apie 14 000 metų senumo Vokietijoje, taip pat 13 500 metų senumo Izraelyje. Šunys tikriausiai buvo pirmieji prijaukinti gyvūnai, gali būti, kad jie nepriklausomai prijaukinti keliuose regionuose, tačiau genetiniai tyrimai rodo, kad visi šunys kilę iš euroazijietiškos veislės, taip pat ir gyvenę Amerikoje iki europiečių atvykimo. Manoma, kad anksčiausiai prijaukinti šunys – dabartinių laukinių Australijos dingo šunų protėviai.


Lietuvoje šunys kaip naminiai gyvūnai atrandami nuo pat ledynmečio pabaigos

Straipsnis is wikipedijos.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Šuo

Trumpa informacija

                 Sveiki. Mes neseniai susikureme. Sioje svetaineja patalpinta informacija    apie gyvunus, ir mus-zmones. Jeigu idomu, sekite ja ir domekites.