Jorkšyro terjeras – dekoratyvinių šunų veislė, išvesta apie 1800 metus Anglijoje.
Išvaizda
Jorkšyro terjerai - viena mažiausia šunų veislė. Pagal TKF standartus svoris turi neviršyti 3,1 kilogramo, minimalus ūgis ir svoris nenustatyti. Šuns kailis ilgas, tolygiai krentantis abiejuose pusėse. Standartinės spalvos tamsaus plieno mėlynumo (ne sidabro mėlynumo). Kailis ant krūtinės sodrios, ryškios gelsvai rusvos spalvos.
Veislės istorija
Jorkšyro terjeras pasirodė XIX a. pradžioje dabartinio Jorkšyro rajone, veisėjams siekiant išvesti žiurkininką, kurį būtų galima nešiotis kišenėje. Greičiausiai buvo kryžminami juodieji su įrudžiu, Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai.
Priežiūra
Kailio priežiūros procedūros
Jorkšyro terjerai yra dekoratyviniai šunys, todėl kailio išvaizda labai svarbi. Mažo, tvirto šunelio plaukas su melsvu ar auksiniu atspalviu yra labai ilgas, reikalaujantis priežiūros. Jį reikia šukuoti kasdien. Plaukai ant galvos yra surišami kaspinu, kad nekristų į akis. Parodinio šuns plaukai visiškai uždengia kojas. Kadangi ši veislė neturi pokailio, jie labai retai šeriasi.
Šį šunį galima išmokyti tvarkos, tik reikia kasdien ir nuosekliai kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 30-60 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, žiūrėti televizorių. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai yra itin atsidavę šunys. Be to, šiuos šunis gali turėti net ir šunims alergiški žmonės.
Jorkšyrai dažniausiai susiduria su dantų problemomis, nes jų burna smulki, o dantų daug. Jei sukakus 7-8 mėnesių, dar neiškrito pieniniai dantys, reikia kreiptis į veterinarą.
Labradoro retriveris – šunų retriverių veislė, viena populiariausių pasaulyje šunų veislių.
Bendras vaizdas ir temperamentas
Labradorų šunytis
Labradoro retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse.
Labiausiai labradoro retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega.
Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą.
Labradoro retriveris neturi būti aukštaūgis, lengvo sudėjimo, grubus ir nerangus. Jis turi būti tvirto, stambaus sudėjimo.
Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais. Myli vaikus, mielai dūksta drauge su jais. Itin stabili nervų sistema, šis šuo yra atsparus stresui.
Ūgis ir svoris
Idealus ūgis ties ketera: patinų – 56-57 cm (svoris 29-36 kg), kalių – 54-56 cm (svoris 25-31,5 kg).
Galva
Juodas Labradoras
Galva gana didelė, tačiau proporcinga kūnui, pageidautina be nuokarų, taip vadinama „sausa“. Suaugusių šunų pakaušio gumburas nesmarkiai išreikštas. Kaukolė plati, tačiau ne grubi, su ryškiai išreikštu perėjimu nuo kaktos iki snukio – „stopas“. Kaktos ir snukio linijos lygiagrečios, galvos ilgis nuo pakaušio gumburo iki „stopo“ beveik lygus snukio ilgiui. Skruostikauliai neryškūs. Antakiai truputi iššokę, tai paryškina perėjimą nuo nosies iki kaktos. Snukis platus ir gilus, pakankamai trumpas, proporcingas kaukolei. Viršutinė lūpa prigludusi, gerai dengia apatinį žandikaulį. Žandikauliai stambūs. Snukis iš šono šiek tiek primena stačiakampį. Trūkumai: neproporcinga kūnui galva, ryškūs skruostikauliai, siauras, smailas snukis, labai mėsingos lūpos, raukšlėtas snukis, neryškus perėjimas nuo kaktos iki snukio, neproporcingų linijų galva.
Nosis
Nosis plati, šnervės gerai išsivysčiusios. Juodų ir gelsvų šunų – juodos spalvos, šokolado spalvos šunų – rudos. Gelsvų šunų žiemos periodu, kalių rujos ir nėštumo metu nosis šiek tiek praranda pigmentacijos. Pasitaiko vadinama „žiemos“ nosis, tačiau išlieka juodas apvadas apie nosies pagrindą. Kartais gimsta gelsvi šuniukai be pigmentacijos, tai ir nosis būna rožinė, nėra juodo apvado ne tik apie nosį, bet ir aplink akis. Tokia spalva yra nepageidaujama veisimui, tačiau tai visiškai netrukdo šuniukui gyventi pilnavertį gyvenimą. Amerikoje tokie šuniukai brokuojami. Norint išvengti tokios spalvos nepatartina kergti tarpusavyje gelsvos ir šokolado spalvos šunų. Trūkumai: netiesi nosies nugarėlė – nuleista arba per daug riesta, labai silpna pigmentacija.
Dantys
Dantys ir žandikauliai tvirti, sukandimas žirklinis. Pageidautina, kad būtų visi 42 dantys, tačiau FCI standartas neapibrėžia dantų formulės, jame tik tiksliai nusakoma, kad sukandimas – žirklinis, privaloma turėti po 6 kandžius viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose, taip pat 4 iltis. Tačiau kergiant šunis, neturinčius visų reikiamų dantų, patartina partnerius parinkti su visais dantimis. Trūkumai: perkandimas ar neprikandimas.
Ausys
Vidutinio dydžio (ištemptos į priekį pasiekia vidinį akies kampą), gana sunkios, prisigludusios prie galvos, esti šiek tiek aukščiau akių linijos.
Trūkumai: per didelės, ilgos, lengvos, per žemai nusvirusios.
Akys
Draugiškas, malonus žvilgsnis atspindi puikų charakterį, protą ir energiją. Vidutinio dydžio, plačios, trikampės formos, neiššokusios ir neužkritusios. Tamsiai rudos arba riešuto spalvos akys būna juodų ir geltonų šunų, rudos arba riešuto spalvos akys – šokolado spalvos šunų. Juodų ir geltonų šunų vokų kraštai turi būti juodi, šokolado spalvos šunų – rudi.
Trūkumai: juodos arba geltonos spalvos akys suteikia šuniui piktą žvilgsnį, todėl nepageidaujamos; akių apvadai be pigmentacijos. Mažos, migdolo formos, arti viena kitos akys, apvalios arba iššokusios netipiškos šiai veislei.
Kaklas
Kaklas turi būti vidutinio ilgio, sausas, raumeningas, be nuokarų, tiesus, horizontaliai turi sudaryti maždaug 45 laipsnių kampą, kad šuo galėtų lengvai pakelti ir atnešti sumedžiotą grobį. Trūkumai : trumpas, su nuokara kaklas.
Kūnas
Nugara tvirta ir plati. Viršutinė linija stovint ar judant tiesi nuo keteros iki kryžiaus. Ketera ryški. Juosmuo trumpas, platus, tvirtas, tačiau neturi sudaryti kvadratinio šuns įspūdžio, nes labradoras yra šiek tiek ištemptos formos kūno. Krūtinė plati, su gerai išlenktais šonkauliais, gili, siekianti alkūnės sąnarį. Pilvas nestipriai įtrauktas, todėl apatinė kūno linija beveik tiesi. Trūkumai: siaura, negili krūtinė, taip pat per daug plati, statinės formos krūtinė, kuri trukdo taisyklingai ir laisvai judėti; iškeltas juosmuo, įlinkusi nugaros linija, per žemai išaugusi uodega, per daug ilgas juosmuo, sudarantis ilgo šuns įspūdį, taip pat per daug trumpas kūnas.
Uodega
Uodega yra viena iš išskirtinių labradoro bruožų, būdingų tik šiai veislei. Uodega stora prie pagrindo ir palaipsniui siaurėjanti prie galo. Vidutinio ilgio, siekianti kulno sąnarį. Per visą ilgį uodega padengta tipiškais labradorui trumpais, prigludusiais, tankiais plaukais ir atrodo apvali kaip ūdros. Uodega ramybės būsenoje arba judant pratęsia nugaros liniją, tai yra nepakeliama aukščiau nugaros linijos. Šuo uodegą gali nešti „linksmai“ pakeltą, bet neužriestą virš nugaros. Ji užbaigia bendrą harmoningai sudėto labradoro išvaizdą, sudarydama vientisą liniją nuo keteros iki uodegos galiuko.
Trūkumai: per trumpa arba per ilga, plona uodega, užriesta virš nugaros, kardo formos uodega.
Priekinės galūnės
Priekinės galūnės tiesios, tvirtos, kaulingos. Ilgis yra maždaug lygus pusei šuns ūgio ties ketera. Mentės yra nukreiptos atgal, ilgos, su petikauliu sudaro maždaug 90 laipsnių kampą, garantuojančios priekinių galūnių judesių laisvumą, su geru išmetimu į priekį. Priekinės galūnės statmenos žemei, alkūnės gerai prigludusios prie kūno. Riešai tvirti, šiek tiek nuolaidūs, nepageidaujama, kad būtų visiškai statūs, tai yra sudarytų 90 laipsnių kampą su žeme. Trūkumai: Menties ir petikaulio kampas ne 90 laipsnių, trumpas petikaulis, „laisvos“ alkūnės, netiesios, plonos kojos, silpni riešai.
Užpakalinės galūnės
Užpakalinės galūnės raumeningos, tiesios, tvirtos, lygiagrečios. Šlaunikaulis pakankamai ilgas, su blauzdikauliu sudaro maždaug 110 laipsnių kampą, leidžia optimaliai atsispirti ir lengvai statyti galines kojas šuniui judant. Slėsnos trumpos, tvirtos, statmenos žemei. Kulnai ryškūs, statmeni, lygiagretūs. Kai šuo stovi, galinės kojos turi būti pastatytos šiek tiek atgal.
Trūkumai: suartėję kulno sąnariai, strėnos neraumeningos, tiesūs arba per smarkiai išreikšti užpakaliniai kampai, per ilgas šlaunikaulis, neteisingas slėsnų pastatymas, sąlygojantis netaisyklingą ir neproduktyvų bėgimą.
Letenos
Letenos tvirtos ir kompaktiškos, su suspaustais pirštais ir gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis. Trūkumai: nesuspaustos, ilgais pirštais, išskėstos letenos.
Kailis
Labradoro retriverio kailis yra būdingas tik šiai veislei. Jis yra trumpas, tiesus ir labai tankus, gana šiurkštus. Paplaukis minkštas, labai tankus, saugantis nuo blogo oro ir vandens. Ant nugaros leidžiama truputį banguota plaukų juosta. Pabraukus prieš plauką, kailis iš karto grįžta į pradinę padėtį.
Trūkumai: banguoti, minkšti, švelnūs plaukai, paplaukio nebuvimas, nuplikimas.
Spalva
1.Juodas Labradoras
2.Šokoladinis Labradoras
3.Gelsvas Labradoras
Labradoro retriveris gali būti visiškai juodos, gelsvos ar šokolado spalvos. Leidžiama nedidelė balta dėmė ant krūtinės. Gelsva spalva gali būti nuo kreminės iki intensyviai geltonos spalvos. Vasarą juodi šunys dažnai paruduoja, todėl juos reikia saugoti nuo saulės, kuri nudegina spalvą. Balti plaukai atsiranda su amžiumi. Visai kas kita margas šuns kailio atspalvis. Diskvalifikacija: bet kokia kita spalva nei nurodyta standarte.
Judesys
Taisyklingi judesiai gali būti tik gerai sudėto šuns. Visi, kad ir nedideli trūkumai, išryškėja pradėjus šuniui judėti. Judant risčia judesiai laisvi be jokių pastangų, alkūnės gerai prigludusios prie kūno, žingsnis platus ir lengvas. Galūnės turi judėti paeiliui, tvirtai į priekį, viena linija. Žiūrint iš nugaros galinės kojos turi judėti paraleliai viena kitai, vienoje linijoje su priekinėmis.
Trūkumai: trumpas žingsnis, aukštai iškeliami priekinių kojų riešai, tai rodo, kad netaisyklingai pastatyta mentė. Trumpi, „tiesūs“ galinių kojų judesiai rodo, kad netaisyklingi šlaunikaulio ir blauzdikaulio kampai.
Čihuahua – labai sena šunų veislė. Jai maždaug 5000 metų. Čihuahua šuniukai yra patys smulkiausi ir mažiausi pasaulyje. Manoma, kad šuneliai atsirado vienoje Meksikos saloje Čihuahua, todėl ir veislė gavo tokį pavadinimą. Dar buvo ginčijamasi, ar jie iš Meksikos, ar iš Kinijos.
Istorija
Iš pat pradžių čihuahua buvo vadinami „šuniukais nebyliais“, nes jie nemokejo išleisti garsų[reikalingas šaltinis]. Jie buvo trumpaplaukiai, o paskui iš trumpaplaukio buvo išvestas ir ilgaplaukis. Čihuahua senovėje buvo laukiniai, yra tvirtinančių, kad jie netgi gerai laipiodavo medžiais [1]. Juos žmones prijaukino tik gerokai vėliau, po kelių ar keliolikos šimtmečių.
Išvaizda
Čihuahua turi dideles, stačias ausis. Aukštis ties gogu yra 15–25 cm, dydžių standartų nėra. Trumpaplaukiai šuniukai yra mažesni. Svoris – nuo 500 g. iki 3 kg, pageidaujama 1 kg 800 g. Trūkumai – nežymus galvos gumbas, nežymus pakaktys, kreivos sulinkusios kojos, nulepusios ausys, garbanoti ar per ilgi plaukai, neplaukuota uodega, ilgas smailus snukis. Beja, dažnai čihuahua palaikomi toiterjerais, mat pastarųjų gerokai didesnė populiacija Lietuvoje.
Priežiūra
Nors čihuahua ypatingos priežiūros ir nereikia, bet jie reikalauja daug kantrybės ir meilės. Šunelio negalima palikti vieno namuose daugiau kaip parai, nes jį gali ištikti depresija. Šuneliai meilūs šeimininkams, mėgsta jiems įtikti, bet nepažįstamus žmones kartais puola.
Šunelį maudyti pagal poreikį, o jei nereikia, tai maždaug kas 3-4 mėnesius. Žiemą vedant čihuahua į lauką, būtina apvilkti paltuku, ir visai nepatartina vesti į lauką, jei lauke daugiau kaip -10 °C šalčio. Šuniukas tokiame šaltyje gali net nualpti. Jei žiema šalta, rekomenduojama įsigyti „katės“ tualetą (pratinti nuo mažens).
Šunelio negalima palikti didesniame kaip 20 cm aukštyje be priežiūros. Šunelio kaulai labai trapūs. Čihuahua balsas yra plonas, skardus, kartais net įkyrus. Jų dantys labai aštrūs. Nepatariama šuniukui draugauti su kitais didesniais šunimis, jie gali mažylį net sutrypti.
[taisyti]
Mityba
Daug neėda. Jaunas šunelis per dieną suėda maždaug 30 g, o suaugęs – 150–200 g. Jauną šunelį reikia šerti 3 kartus per dieną, o suaugusį – 2 kartus per dieną. Čihuahua galima šerti ėriena, vištiena, jautiena, galima duoti varškės, tik ne kitų pieno produktų. Šuneliams netinka sūdytas, saldintas maistas. Šuneliui iki 8 mėn. visai negalima duoti šokolado, cukraus gaminių. Čihuahua dantis reikia valyti ąžuolo žievės viralu. Jaunam šuneliui reikia dantis valyti maždaug kas 4 mėn., o suaugusiam – kas 1 mėn. Kartais šuneliai nutunka, tuomet tenka mažinti maisto normas.
[taisyti]
Charakteris
Čihuahua yra linksmi, bet labai maištingi ir pikti. Užsispyrę, turi labai tvirtą charakterį. Nesileidžia erzinami, todėl nepatariama šunelį prileisti prie mažesnių nei 7 metų vaikų. Jie šunelį gali užkamuoti, o šunelis vaikus gali sužaloti. Čihuahua kartais rimtai gali pulti net suaugusį žmogų.
Vilkšunio išvaizda ir temperamentas gali būti įvairus, priklausomai nuo jo tėvų. Įprastai, vilkšuniai pasižymi didesne agresija, nepastovumu, nepaklusimu komandoms palyginus su šunimis, be to, jie neturi įprastos baimės žmonėms kaip vilkai. Per kelias kartas vilkšunio genai išsigrynina, bet dalis požymių išlieka. Pvz., juodi vilkai yra vilko ir šuns hibridizacijos pasekmė. Dėl savo pavojingumo vilkšuniai daugelyje šalių yra draudžiami laikyti kaip naminiai gyvūnai ir yra traktuojami kaip laukiniai.
Yra keletas šunų veislių, gautų sukryžminus vilkus su šunimis - Čekoslovakijos vilkšunis, tamaskanas, Sarloso vilkšunis. Šios veislės dalyje šalių uždraustos, laikomos laukinėmis.
Taksai labai nereiklūs, pasižymi gera sveikata, o jų laikymas nereikalauja didelių materialinių išlaidų. Jie neišrankūs maistui, žinoma, jei nebuvo išlepinti vaikystėje. Tai labai ištvermingi šunys, visada pasiruošę vykti į bet kurią kelionę. Taksai puikiai prisitaiko bet kokioje namų aplinkoje, prie bet kokio dienos rėžimo ir prie bet kokių šeimininko įpročių. Neveltui taksas laikomas geru medžiotoju ir nuostabiu kompanionu.
Taksai labai protingi, paklusnūs savo šeimininkui, šiek tiek įkyrūs, tačiau reikalauja švelnaus elgesio, su jais negalima elgtis grubiai, nes jie užsispyrę, įžeidūs savimylos. Ši veislė auginti namuose tinka labiau nei kitų veislių šunys. Taksai turi puikią klausą, todėl girdi tyliausius garsus, yra puikūs sargai, be reikalo nesukeliantys triukšmo, kas būdinga špicams ir įvairių veislių terjerams.Taksus gerbia ir gentainiai šunų pasaulyje, todėl, kad jie savo autoritetą gina rimtu charakteriu. Taksai smalsūs, jie pastoviai domisi aplinka, dievina pasivaikščiojimus, o medžioklė jų gyvenimo prasmė. Net tie šunys, kurių niekada nesivedė į medžioklę realizuoja savo medžioklės instinktą rausdami graužikų urvus, kurmiarausius, net paprasto pasivaikščiojimo metu. Mūsų laikais, ypatingai miestuose, taksus laiko bendravimui kaip šeimos draugus. Ramios pusiausvyros, bet tuo pačiu gyvybingas ir išdykęs taksas suteikia džiaugsmo tiek vienišiems žmonėms, tiek didelei šeimai. Jis dažniausiai išsirenka sau vieną šeimininką, bet jo meilė ir prieraišumas nepalenkia ir visų šeimos narių. Vaikam jie sudaro puikią draugiją žaidimams ir pasivaikščiojimams. Taksų labai stipriai išvystytas sarginis (gynybinis) instinktas. Nedidelis taksų ūgis neatitinka jo stipraus ir garsaus balso. Trumpos kojos nėra kliūtis lydėti jus ilgame žygyje.
Ilgaplaukiai taksai pasižymi švelnesniu charakteriu nei trumpaplaukiai ar šiurkščiaplaukiai taksai. Jų kailis apaugęs švelniais, žvilgančiais, nereikalaujančiais papildomos priežiūros, plaukais. Ilgaplaukių taksų išvaizda dekoratyvi, todėl dažnai jie auginami ne tik dėl gero charakterio, bet ir dėl grožio. Nežiūrint dekoratyvios išvaizdos, ilgaplaukis taksas yra tikras taksų grupės atstovas, kurio medžioklinis inkstinktas gali pasirekšti pačiais netikėčiausiais momentais, todėl niekada nereikėtų pamiršti, kad tas išdidžiai atrodantis gražuolis gali sėkmingai tapti aršiu medžiotoju, jei tik šalia atsirs tinkamas objektas, pvz. kaimyno vištos, kiemo katė ar koks švelnus grėsmės nejaučiantis namų augintinis žiurkėnas. Kad taip neatsitiktų, taksas turi būti auklėjamas ir pratinamas palaipsniui, išauklėti taksiukai puikiai sugyvena su kitais namuose augančiais gyvūnais ar kitais šunų klano atstovais.Ilgaplaukiai taksai būna nepaprastai atsidavę savo šeiminkui, dažnai siekia būti šalia jo visą parą. Jie atleidžia skriaudas, nėra kerštingi, nebūna agresyvūs, puikiai sutaria su vaikais, labai mėgsta būti giriami ir, žinoma, glostomi. Savo šiek tiek įkyriu švelnumu, atkaklumu ir gudrumu, jie moka išreikalauti sau dėmesio ir meilės, o tada ateina diena, kai supranti, kad be to gudraus, švelnaus, besąlygiškai atsidavusio ir mylinčio sutvėrimo namai būtų tušti ir nejaukūs.
Tegul jūsų namuose apsigyvena taksų veislės šuniukas, o kartu su juo ateis laimė ir džiaugsmas bendraujant su šiuo nuostabiu gyvūnu. Tegul jūsų simpatija taksui virs didele meile visam gyvenimui, ir jūs papildysite nesuskaičiuojamas žmonių, auginančių taksus, gretas.
Mūsų praktiniai pastebėjimai
Jei jau susiruošėte pažiūrėti Berno zenenhundų šuniukų – tai greičiausiai vieną jų tikrai įsigysite. Dar neteko sutikti abejingų šiems mažiems lepečkojams. O jei į apžiūrą dar pasiimsite ir vaikus – susitaikykite su piniginės suplonėjimu! :)
Įsigiję savo pirmąjį Berno zenenhundą Shardonnet nesigailėjome nė minutės. Šuniukas išties nuostabus! Jis labai mėgsta žaisti, ypač su vaikais, tačiau tuo pat metu yra ir ne per judrus. Gyvendamas dideliame kieme, mūsiškis ne visada noriai eidavo pasivaikščioti. O kam? Juk ir taip galima pasibėgioti kada nori, tai kodėl reiktų taikytis prie šeimininko įgeidžių? Žinoma, vėliau noras pasivaikščioti vis stiprėjo, todėl maždaug nuo keturių mėnesių amžiaus jis su džiaugsmu „palaikydavo kompaniją“ šeimininkui.
Vienas iš pastebėjimų – Berno zenenhundų šuniukai kiek jautroki. Pabartas šuo labai nusimena, įsižeidžia ir gali „nebendrauti“ su šeimininku net ilgesnį laiką. Kadangi prieš tai auginome vokiečių aviganį, mums buvo neįprasta tokia reakcija. Būti uždaromas voljere „bernas“ iš pradžių taip pat labai nenorėjo, jautėsi (arba vaizdavo) nepaprastai įsižeidęs. Todėl pradžioje mes nusprendėme pratinti ir uždarinėti į voljerą tik keletui valandų, tam kad nebūtų problemų, pvz. kai atvyksta svečiai. Tačiau vėliau šuo prie voljero priprato ir kai reikia jame pasilieka. O šiaip daugiausiai jam leidžiama bėgioti palaidam. Berno zenenhundas be galo nori bendrauti. Jam tiesiog gyvybiškai svarbu “dalyvauti” pokalbyje, būti kartu su žmonėmis. Tačiau jis per daug neįkyri, dažniausiai ramiai guli šalia.
Paaugęs mūsų šuo pasidarė pakankamai sargus, be šeimininko į kiemą nieko neįleidžia. Tačiau kai pasakome, kad čia "savi" - tampa didžiausiu svečių draugu :) Būdinga daugeliui berno zenenhundų poza - prieina ir atsisėda ant žmogaus kojos. Matyt taip jam reikia jausti betarpišką ryšį su žmogumi :)
Dresūrai Berno zenenhundas pasiduoda labai lengvai, komandas įsisavina greitai. Tačiau šis šuo mėgsta patinginiauti.
Ėda labai noriai, maisto norma dingsta tiesiog per keletą sekundžių. Kiek teko girdėti iš kitų Berno zenenhundų augintojų – reikia atsargiau elgtis su maisto kiekiais, neperšerti šuns. Vis dėlto, juk tai didelis ir sunkus šuo, o šuniukui augant ir greitai didėjant kūno svoriui sanariai dar nėra pasiruošę atlaikyti tokį krūvį. Patyrę augintojai pataria neleisti šunukiui laipioti laiptais, šokinėti per dideles kliūtis. Šie šunys dažnai kenčia nuo įgimtos klubo sąnario displazijos, todėl rinkitės tik šuniuką su kilmės dokumentais. Griežti veisimo reikalavimai smarkiai sumažina šią riziką. Be to, tik šuniukų kilmės dokumentai yra garantija, kad šuo visiškai atitiks Berno zenehundų veislę - tiek savo išvaizda, tiek elgesiu ir charakteriu.
Bendra informacija apie Berno zenenhudus (surinkta iš įvairių šaltinių)
Kai kalbama apie šveicarų šunų veisles, dažniausiai minimi senbernarai, o Berno piemenų šunys prisimenami daug rečiau. Jie vadinami Berno kalnų šunimis, šveicarų aviganiais arba “bernais”. Amerikos žemyne juos kartais šaukia “Swiss Sentinel” (šveicarų sargybinis). Darbštūs, gražūs, ištikimi žmogaus pagalbininkai, prireikus, net vaikų auklės, o kažkada – ūkių darbininkai…
“Sūrininkai”. Dauguma Vakarų Europos stambiųjų šunų veislių kilo iš molosų - juos su savimi į karo žygius ėmė romiečių legionai. Poruodamiesi su įvairių kraštų vietiniais šunimis, molosai suformavo daug naujų veislių. Molosų kraujas teka ir Berno piemenų šunų gyslomis. Šiuos šunis viduramžiais Šveicarijoje veisė vienuoliai bei didikai.
XV-XVI amžiuje Alpių priekalnėse valstiečiai ėmė auginti daugiau galvijų, kuriuos prižiūrėti padėdavo aviganiai. Laikui bėgant, ūkininkai iš kitų aviganių vis dažniau pasirinkdavo Berno zenenhundus (pavadinimas kilo iš vokiško sennen – Alpių pievos). Jie ganė bandas vešliose vienuolijų arba vietos kunigaikščių pievose. Ginti bandą vingiuotais kalnų takeliais, saugoti ją nuo plėšrūnų, padėti piemenims galėjo tik labai paklusnūs ir ištvermingi šunys. Kopdami į kalnus, pagalbininkais piemenys pasirinkdavo stiprius patinus, o ūkiuose likusias kalytes sunaikindavo. XIX amžiuje šveicarų ūkiuose tebuvo dešimt procentų Berno zenenhundų kalių - iškilo grėsmė veislei. Kai 1892 m. kinologas Francas Šertenlaibas ieškojo geros šunų porelės, kad atgaivintų veislę, sugaišo daug laiko – jų nebebuvo visame Berno kantone.
Slėniuose pradėjus statyti sūrines, vėl prireikė didesnio šunų būrio. Tada Berno zenenhundai įgijo antrąją “profesiją” – traukdavo vežimukus su pieno bidonais į pienines, pristatydavo į turgų didžiules sūrių galvas. Kinkomieji šunys patempdavo net 100 kilogramų! Sakoma, kad Berno piemenų šunys keliavo balto pieno takais ir todėl neišnyko.
1981 metais gyvūnų globos organizacijų reikalavimu uždrausta kinkyti silpnesnius šunis arba nėščias bei maitinančias kales.
1913 m. pirmieji Berno piemenų šunys įregistruoti Šveicarijos šunų kilmės knygoje, o 1963 m. šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija ir suteikė 45A numerį.
“Bernai” turi daug bendrų bruožų su senbernarais, niūfaundlendais, rotveileriais.
Nuo 1930 metų Berno zenenhundai paplito po visą pasaulį, o į Lietuvą dvi šios veislės kalytės atkeliavo prieš dešimtmetį iš Vengrijos.
Šiandieninės pareigos
Berno piemenų šunys pasitelkiami gelbėjimo ir kitose tarnybose, nes yra ištvermingi, šoklūs ir turi jautrią uoslę. Jie greitos reakcijos, stiprūs, neagresyvūs, gerai sutaria su kitais naminiais gyvuliais. “Bernams” labai patinka didelė erdvė, jie mėgsta judėti. Kartais šveicarų ūkiuose jie dar gano galvijus. Labiausiai vertinamas jų geras būdas ir prieraišumas. “Bernai”– sodybos ir šeimos šunys.
Įžymus šveicarų kinologas profesorius Albertas Heimas rašė: “Įgimta zenenhundų savybė – noras mokytis, pasinaudokite šiuo bruožu”. “Bernams” reikia aktyvaus, sportiško režimo. Jaunam šuniukui negalima leisti dominuoti, o jo auklėjimą palikti savieigai. Dresuoti zenenhundai yra paklusnūs ir sargūs, tačiau jiems būtina tvirta šeimininko ranka.
Geras bei draugiškas zenenhundas labai atidžiai stebi, kokie nepažįstamo žmogaus ketinimai – jis visada pasirengęs ginti šeimininką. Zenenhundas saugo ne daiktus, o teritoriją ir joje esančius objektus.
Kaip buvę aviganiai ir galvijų varovai, Berno zenenhundai ir šiandien yra uolūs, mėgstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai - Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Berno zenenhundas yra daug jaukesnis, panašus į lokį - dėl stambesnės kūno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugiją! Nereikėtų apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbiniai šunys, geriausiai jaučiasi kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės - antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti.
Sibiro haskis – arktinė kinkomųjų šunų veislė. Šių šunų protėviai - šunys, kuriuos veisdavo čiukčiai Sibire, todėl jie gerai prisitakę prie atšiaurių klimatinių sąlygų.
Bendra išvaizda
Vidutinio dydžio šunys, šiauriniuose kraštuose naudojami rogėms vilkti. Kūnas proporcingas, vidutinio ūgio. Šie šunys stiprūs, ištvermingi, judrūs, neramūs. Patinai labai raumeningi, tačiau palyginti lengvi. Bėgioja greitai, lengvai ir gracingai.
Kailis tankus. Ausys stačios. Tai viena iš nedaugelio veislių, kurios šunys gali turėti mėlynas, tamsiai ir šviesiai rudas arba nevienodos spalvos akis.
Temperamentas
Draugiški, švelnūs ir inteligentiški šunys. Sunkiai dresuojami, nedemonstruoja agresijos kitiems gyvūnams bei nepažįstamiems žmonėms. Drąsūs (jauni šuniukai neturi būti bailūs), budrūs ir jautrūs.
Šie šunys tinka rogėms tempti didelius atstumus, nes pasižymi didele ištverme, gali gabenti nedidelius krovinius, yra pakantūs šalčiui. Šie šunys yra savarankiški ir nepriklausomi. Jiems artimas vilkų gyvenimo būdas, jie gali patys apsirūpinti maistu, tačiau nuo vilkų skiriasi tuo, kad nėra agresyvūs.
